Vasario 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Viekšnių filiale vyko knygos „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948–1955)“ pristatymas. Šią knygą parengė ir išleido Klaipėdos universiteto literatūros katedros vedėja, profesorė Roma Bočkutė. Minėtoje knygoje pirmą kartą skelbiami 123 dviejų žemaičių, bičiulių laiškai, rašyti 1948–1955 metais Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Renginį pradėjo istorikas Povilas Šverebas, pristatydamas Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko asmenybes. Istorikas apibūdino Vaclovą Biržišką kaip sunkią, išdidžią asmenybę, kuri būtent dėl savo išdidumo dažnai nukentėdavo.
Profesorė R. Bočkutė papasakojo, kad anuomet laiškai buvo bene svarbiausia bendravimo priemonė, padėjusi dalintis ir skleisti informaciją bei lietuvybę. Tiek Vaclovas Biržiška (1884–1955), tiek Petras Jonikas (1906–1996) visą gyvenimą laiškais bendravo ne tik su artimaisiais ir bičiuliais, bet abu turėjo daug visuomeninių, kultūrinių, mokslinių veiklų, kurios lėmė gausius kontaktus. V. Biržiška savo 1951 m. spalio 29 d. laiške nurodė, kad per dieną tekdavo ir po šešis laiškus parašyti. Tuo tarpu P. Joniko archyviniame palikime išlikę laiškų juodraščiai, mašinraščių kopijos leidžia teigti, kad jis bent po vieną laišką yra išsiuntęs mažiausiai 322 adresatams. Čia skelbiami laiškai įtikina, kad lietuvybės sklaida Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo daugiausia buvo susijusi su šių dviejų mokslininkų veikla. Laiškai įdomūs ne tik juose aptariamų dalykinių temų požiūriu. Jie aktualūs, nes gyvename tuštėjančios Lietuvos laiku, kai ne vienam galėtų aktualiai nuskambėti biržiškiška patirtis. Per V. Biržiškos dipuko gyvenimą galima pamatyti ir suprasti, kas kiekvieno garbaus amžiaus žmogaus laukia svetimoje šalyje. Anksčiau mokėjęs didžiausią dalį laiko skirti darbui, tautai, visuomenei, svetur turėjo mokytis naujų vaidmenų: gyventi mažo žmogaus privatų gyvenimą uždaroje namų, kartais lietuviškos evangelikų liuteronų bendruomenės aplinkoje.
V. Biržiška, atsidūręs JAV, nemokėdamas anglų kalbos, greitai suprato, kaip svarbu svetimoje aplinkoje turėti jaunesnį kolegą, kuris, atmindamas jo nuopelnus ir šlovę, pagarbiai ir nuoširdžiai tarpininkautų, bandant adaptuotis naujoje bendruomenėje, su kuriuo būtų galima aptarti asmeninės veiklos, mokslinių tyrimų rezultatus, sulaukti pagalbos juos viešinant, nes pastaroji užduotis, nemokant kalbos, buvo beveik neįveikiama.
Renginio pabaigoje padėkos žodį tarė mokytoja senjorė J. Gedvilienė, Viekšnių seniūnijos seniūno pavaduotojas A. Kiudulas. Bibliotekos darbuotojos svečiams padėkojo ir įteikė suvenyrus.
Ona PAČENGIENĖ
Vyresnioji bibliotekininkė
